Susivėlęs, be tapkių nuo ryto. Nepaleidžia iš rankų jis pulto. Žmona šaukia: "Nu, kur tai matyta?" Prašo dirbti - jis tik nusipurto...
Draugė šaiposi, skamba jos juokas. Žmona mąsto: "... gal man jį aprengti?..." O, jis spokso į jas lyg apuokas ir kartu bando net gi kikenti...
Žmona guodžias: "... Gavau Vingių Joną... Duok pavalgyt, miegot, daugiau nieko..." Vat paimtų pakibintų žmoną(!) Ar į sieną įkaltų nors cvieką.
Ir, už ką man... lemtis tai(?), gal nuotykis(?) Gal dangus su manim taip juokauja(?) Kam man duotas tas peraugęs kūdikis(?) Vienas pliusas - jis nors netriukšmauja!
Duriu pirštu į žydrą dangų, man įdomu, pradursiu skylę? O, debesys man šypsnį smagų ir slenka pamažu kaip slinkę.
Kiekvienas jų sau kaukę kuria, bendram spektaklį nori suvaidint. Kiekvienas kažką rezga, buria, bandau atspėt, bet... neina prisimint...
Ranka juos vėl bandau suvelti, bet jie neklauso nors tu ką(!) Ir balsas: "...tu bandyk sau susivelti!" Mąstau: "... ar plaukus?..." Balsas: "o, tai ką..."
Atėjo nuovargis... (maniau bus kur paklydęs...) Tačiau atėjo... netikėtai, nelauktai. Ne, ne, nesu aš koks tai nusivylęs, tiesiog nelaukiau ir pasijutau kažkaip keistai.
Jei jau atėjo - tai pasiūliau sėstis. Atgauti kvapą, atsigert šiltos kavos. O, jis: "Ir tau reikėtų pailsėti. Juk dirbi tu per daug, be atvangos".
Na, gal ir taip, gal jis teisus, ir aš prisėdau, nes darbas, juk, ne vilkas, nepabėgs. Galiu, juk, leist sau pailsėti, kokios bėdos(?...) O, atsipūtus, bus smagiau judėt, išties.
Atsipūtėme - jis staiga pakilo. Ir sako: "Laikas aplankyt kitus..." Kur eis? - jis šito dar nežino. Bet aplankyt turės tiek didelius, tiek ir mažus.
Kas tu? - nematoma gyja, supančiojusi kojas? Supančiojusi tam, kad nepabėgčiau nuo savęs(?) Jaučiu, kad siela, kaip tas šuo, vienatvėj šaukia. Pametus kelią, klaidžioja po gatveles.
Vis noriu eiti, bet tos kojos...jos neklauso... Šliaužiu ant kelių, rankos ieško atramos. Šaukiu minty, klausausi aido sielos balso. Nes pavargau jau nuo vienatvės tylumos.
Palauk... mintis - o, juk tyla ne nuo vienatvės! Gal taip tylu todėl, kad pagaliau radau save(?) Tyla - kryptis sugrįžti sielai iš tos gatvės, sugrįžt į savo kelią, jausti džiaugsmą širdyje.
Paleidau nerimą, sudeginau pančius ir pasakiau "Nebeskriausiu tavęs". Nėra jau baisus nei vėjas, nei šaltis. Ir sielai sakau - pasiilgau tavęs.
Jaučiuos atsibudęs po amžino miego nebejaučiu ką besakau, bedarau... Už lango dar įžvelgiu pėdą to sniego, kurį bemiegodamas rankom lipdžiau.
Kaip gera pajusti atgimusį kūną ir norisi šokti, lakstyt ir dainuot. Sunku patikėti, kad taip tikrai būna, net norisi garsiai visiems nusijuokt.
O, jei pagalvos, kad visai sukvailėjau? Nors tegu galvoja - aš vaikas, juk, vėl! Aš ir bemiegodamas visko bijojau, bijot atsibudus - cha... kam ir kodėl?...
Nusiprausiu veidą ir įkvepiu oro, nes noriu alsuoti laisva krūtine. Gyvenimas žydi, nėra blogo oro, gyvybė aplink ir taip pat manyje.
Pasaulis šis teisus ar apgaulingas? Ką manote, mielieji žmonės? O, sutiktas kely melagis, kam jis reikalingas? Jei sugeba tik tai ausis dabinti makaronais.
Pasaulis šis teisus ar apgaulingas? Kaip atpažinti, kur tiesa, kur ne? Ar verta pasikliaut žodžiu, o, gal jisai klaidingas? Gal patikėjęs pasijusiu, kaip baisiam sapne?
Vieni linksmi, su šypsena, kiti paniurę. O, gal tai kaukės - slepiama tiesa(?) Kas ją atskleis - bus verta "nusiimt kepurę". Gal tik tada gyvenime spindės šviesa(?)
Pasaulis ir teisus, ir apgaulingas. Daug galimybių kilti, daug jų nusirist žemyn... Mums rinktis, kaip gyventi išmintingai. Būt susiraukus ar skleist gėrį, šypsenas dalint.
