Paleidau…

Paleidau nerimą, sudeginau pančius
ir pasakiau "Nebeskriausiu tavęs".
Nėra jau baisus nei vėjas, nei šaltis.
Ir sielai sakau - pasiilgau tavęs.

Jaučiuos atsibudęs po amžino miego
nebejaučiu ką besakau, bedarau...
Už lango dar įžvelgiu pėdą to sniego,
kurį bemiegodamas rankom lipdžiau.

Kaip gera pajusti atgimusį kūną
ir norisi šokti, lakstyt ir dainuot.
Sunku patikėti, kad taip tikrai būna,
net norisi garsiai visiems nusijuokt.

O, jei pagalvos, kad visai sukvailėjau?
Nors tegu galvoja - aš vaikas, juk, vėl!
Aš ir bemiegodamas visko bijojau,
bijot atsibudus - cha... kam ir kodėl?...

Nusiprausiu veidą ir įkvepiu oro,
nes noriu alsuoti laisva krūtine.
Gyvenimas žydi, nėra blogo oro,
gyvybė aplink ir taip pat manyje.