Kas tu? - nematoma gyja, supančiojusi kojas? Supančiojusi tam, kad nepabėgčiau nuo savęs(?) Jaučiu, kad siela, kaip tas šuo, vienatvėj šaukia. Pametus kelią, klaidžioja po gatveles.
Vis noriu eiti, bet tos kojos...jos neklauso... Šliaužiu ant kelių, rankos ieško atramos. Šaukiu minty, klausausi aido sielos balso. Nes pavargau jau nuo vienatvės tylumos.
Palauk... mintis - o, juk tyla ne nuo vienatvės! Gal taip tylu todėl, kad pagaliau radau save(?) Tyla - kryptis sugrįžti sielai iš tos gatvės, sugrįžt į savo kelią, jausti džiaugsmą širdyje.
Paleidau nerimą, sudeginau pančius ir pasakiau "Nebeskriausiu tavęs". Nėra jau baisus nei vėjas, nei šaltis. Ir sielai sakau - pasiilgau tavęs.
Jaučiuos atsibudęs po amžino miego nebejaučiu ką besakau, bedarau... Už lango dar įžvelgiu pėdą to sniego, kurį bemiegodamas rankom lipdžiau.
Kaip gera pajusti atgimusį kūną ir norisi šokti, lakstyt ir dainuot. Sunku patikėti, kad taip tikrai būna, net norisi garsiai visiems nusijuokt.
O, jei pagalvos, kad visai sukvailėjau? Nors tegu galvoja - aš vaikas, juk, vėl! Aš ir bemiegodamas visko bijojau, bijot atsibudus - cha... kam ir kodėl?...
Nusiprausiu veidą ir įkvepiu oro, nes noriu alsuoti laisva krūtine. Gyvenimas žydi, nėra blogo oro, gyvybė aplink ir taip pat manyje.
Pasaulis šis teisus ar apgaulingas? Ką manote, mielieji žmonės? O, sutiktas kely melagis, kam jis reikalingas? Jei sugeba tik tai ausis dabinti makaronais.
Pasaulis šis teisus ar apgaulingas? Kaip atpažinti, kur tiesa, kur ne? Ar verta pasikliaut žodžiu, o, gal jisai klaidingas? Gal patikėjęs pasijusiu, kaip baisiam sapne?
Vieni linksmi, su šypsena, kiti paniurę. O, gal tai kaukės - slepiama tiesa(?) Kas ją atskleis - bus verta "nusiimt kepurę". Gal tik tada gyvenime spindės šviesa(?)
Pasaulis ir teisus, ir apgaulingas. Daug galimybių kilti, daug jų nusirist žemyn... Mums rinktis, kaip gyventi išmintingai. Būt susiraukus ar skleist gėrį, šypsenas dalint.
