Ateinu pas tave tylomis, lyg slapčiom, neišgąsdint, o tik sužinot, pagaliau... Aš tik noriu ištart, išsakyt pašnibždom, kas ir kaip(?), ką galvot(?), pagaliau, kas toliau?...
Aš žinau - tai tiesa - mes skirtingi labai, bet tiesa, juk, ir ta - mūs jausmai ypatingi. Jei išmoksim išgirst ir kalbėt atvirai, mudu liksim kartu ir laimingi!
Ateinu pas tave, lyg šešėlis slapčia. Tyliai mintį šnabždu, lūpos virpa. O, taip noris išrėkt, nes tyla lyg kančia. Šnabždant žodžiai tarp lūpų užstringa...
Ateinu paslapčia, mintys verda galvoj. Pakeliui lūpos virpa ir šnabžda. Akys veda pirmyn ir regiu tolumoj - mes kartu - tai tiesa ar miražas?
Kai pajuntu, kad žemė slysta iš po kojų, tai suprantu, kad jau ne ten judu... Tačiau ant nieko neburnoju, o pasimelst aukščiausiesiems einu.
Į Dievą Tėvą ar Mariją, ar kreiptis į abu iškart, nes, jei gyvenime problemom lyja, vadinas Jie negali man pritart.
Malda - tai pats geriausias vaistas, nes ja ne tik kreipies, dar išgirsti save(!) Jei išgirdai save - tau bus atleista ir nebereiks laikyti pykčio savyje.
Taip atsistojama tvirtai ant kojų, vėl saulė šildo ir dangus gražus. Todėl ant nieko neburnoju, nes, juk pasaulis nuostabus! :)
Nuotraukoje:
Palangos Iveros Dievo Motinos ikonos cerkvės ikona, kurta menininkės Angelinos Banytės. Ikoną suklyjavo meistas Arvydas Bumblys (Vakarų pakrantės aidas vadovas).
Nuotraukoje Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios mozaikinis fasadas - „Švč. Mergelė Marija – visų šventųjų ir ligonių globėja“. Šio unikalaus meno kūrinio mecenatai – Martinas, Zita, Inga Gusiatinai, kurie dovanoja Klaipėdos miestui ir jo žmonėms miesto ištakas ir dvasingumą atspindintį ikonografinį mozaikinį fasadą. Mozaikos ikonografinį eskizą pagal brolio Benedikto idėją nupiešė dailininkė Angelina Banytė, mozaika buvo pagaminta ir surinkta Italijoje daugiau nei šimto bizantiškosios Ravenos mokyklos meistrų, o Lietuvoje montavimo darbus užbaigė Arvydo Bumblio vadovaujama Vakarų pakrantės aidas įmonė.
Su kitais įspūdingais Vakarų pakrantės aidas komandos darbais kviečiu susipažinti paspaudus nuorodą:
Susivėlęs, be tapkių nuo ryto. Nepaleidžia iš rankų jis pulto. Žmona šaukia: "Nu, kur tai matyta?" Prašo dirbti - jis tik nusipurto...
Draugė šaiposi, skamba jos juokas. Žmona mąsto: "... gal man jį aprengti?..." O, jis spokso į jas lyg apuokas ir kartu bando net gi kikenti...
Žmona guodžias: "... Gavau Vingių Joną... Duok pavalgyt, miegot, daugiau nieko..." Vat paimtų pakibintų žmoną(!) Ar į sieną įkaltų nors cvieką.
Ir, už ką man... lemtis tai(?), gal nuotykis(?) Gal dangus su manim taip juokauja(?) Kam man duotas tas peraugęs kūdikis(?) Vienas pliusas - jis nors netriukšmauja!
Duriu pirštu į žydrą dangų, man įdomu, pradursiu skylę? O, debesys man šypsnį smagų ir slenka pamažu kaip slinkę.
Kiekvienas jų sau kaukę kuria, bendram spektaklį nori suvaidint. Kiekvienas kažką rezga, buria, bandau atspėt, bet... neina prisimint...
Ranka juos vėl bandau suvelti, bet jie neklauso nors tu ką(!) Ir balsas: "...tu bandyk sau susivelti!" Mąstau: "... ar plaukus?..." Balsas: "o, tai ką..."
Atėjo nuovargis... (maniau bus kur paklydęs...) Tačiau atėjo... netikėtai, nelauktai. Ne, ne, nesu aš koks tai nusivylęs, tiesiog nelaukiau ir pasijutau kažkaip keistai.
Jei jau atėjo - tai pasiūliau sėstis. Atgauti kvapą, atsigert šiltos kavos. O, jis: "Ir tau reikėtų pailsėti. Juk dirbi tu per daug, be atvangos".
Na, gal ir taip, gal jis teisus, ir aš prisėdau, nes darbas, juk, ne vilkas, nepabėgs. Galiu, juk, leist sau pailsėti, kokios bėdos(?...) O, atsipūtus, bus smagiau judėt, išties.
Atsipūtėme - jis staiga pakilo. Ir sako: "Laikas aplankyt kitus..." Kur eis? - jis šito dar nežino. Bet aplankyt turės tiek didelius, tiek ir mažus.
Atverk akis ir pažiūrėki drąsiai, į saulę, debesis ir į žvaigždes. Nubraukęs melo rūką nuo akių suprasi, kad tik tai gėris į teisingą kelią ves.
Kasdienė rutina - ji apgaulinga, ji verčia klaidžiot labirintu, suktis voverės rate. Ir net nebežinai, kas ta tiesa, kas melaginga. Iš miego pabundi, tarsi miegojęs svetimam sapne.
Vaistai - malda ir geras žodis. Ir šypsenos užtenka, "ačiū" pasakyt. Tu net gi nesuprasi - Tau parodys, širdis patars, parodys, ką ir kaip daryt.
Tereikia atsivert, parodyt širdį, žvilgsniu pasveikint saulę, apkabint medžius. Tu matomas esi, Tave jie girdi, tave net jaučia lydamas lietus.
