Atverk akis ir pažiūrėki drąsiai, į saulę, debesis ir į žvaigždes. Nubraukęs melo rūką nuo akių suprasi, kad tik tai gėris į teisingą kelią ves.
Kasdienė rutina - ji apgaulinga, ji verčia klaidžiot labirintu, suktis voverės rate. Ir net nebežinai, kas ta tiesa, kas melaginga. Iš miego pabundi, tarsi miegojęs svetimam sapne.
Vaistai - malda ir geras žodis. Ir šypsenos užtenka, "ačiū" pasakyt. Tu net gi nesuprasi - Tau parodys, širdis patars, parodys, ką ir kaip daryt.
Tereikia atsivert, parodyt širdį, žvilgsniu pasveikint saulę, apkabint medžius. Tu matomas esi, Tave jie girdi, tave net jaučia lydamas lietus.
Parašykite komentarą