Atverk akis ir pažiūrėki drąsiai, į saulę, debesis ir į žvaigždes. Nubraukęs melo rūką nuo akių suprasi, kad tik tai gėris į teisingą kelią ves.
Kasdienė rutina - ji apgaulinga, ji verčia klaidžiot labirintu, suktis voverės rate. Ir net nebežinai, kas ta tiesa, kas melaginga. Iš miego pabundi, tarsi miegojęs svetimam sapne.
Vaistai - malda ir geras žodis. Ir šypsenos užtenka, "ačiū" pasakyt. Tu net gi nesuprasi - Tau parodys, širdis patars, parodys, ką ir kaip daryt.
Tereikia atsivert, parodyt širdį, žvilgsniu pasveikint saulę, apkabint medžius. Tu matomas esi, Tave jie girdi, tave net jaučia lydamas lietus.
