Minčių dykumoje radau rusenantį lauželį.
Netoliese buveinę klįstančių minčių.
O, mintys mintys, jos nusiramint negali
ir eina amžinu ratu, be tikslo, be krypčių.
Pasiutęs vėjas ir įkaitęs smėlis,
mintis čia blaško, čia vėl surenka krūvon.
Pakėlęs galvą įžvelgiu ir dangaus mėlį.
O, mintys juda nesustabdomai naktim dienom.
Minčių dykumoje anei žolytės, nei medelio.
Tiesa, slaptų minčių dar pėdsakus radau...
Pavargęs pasukau namo, o jos man moja - gero kelio!
Kaip keista? - radęs tokią mintį pamaniau...
Parašykite komentarą